Weber kepsninės atsiradimo istorija
1952 m. Netoli Čikagos esančioje metalo gamykloje „Weber Brothers“, kuriai tuo metu vadovavo jo tėvas, dirbo George’as Stephen‘as. Jis vis bandydavo pagaminti ir parduoti kokį novatorišką produktą, kaip pašto dėžutė ar židinių įranga, tačiau nei viena idėja nepasiteisino. George’as mėgo kepsninėje keptą maistą, taip pat tikėjo, kad valgymas kartu su šeima, ją suartina. Reikia paminėti, kad Džordžas turėjo net 12 vaikų.
Tuo metu populiariausia buvo atvira kepsninė. Prietaisas buvo sudarytas iš metalinės dėžutės ar padėklo, skirto laikyti žarijas, kurių viršuje yra grotelės. Tačiau toks dizainas turėjo trūkumų – palikdavo mėsą pažeidžiamą oro sąlygoms – didelis vėjas galėjo išpūsti pelenus, taip sugadinant brangią mėsą, o lietus užpildydavo kepsninę vandeniu. Dar blogiau, kad žmonės kepdami prisikvėpuodavo dūmų, o mėsa retai kada iškepdavo tolygiai.
Idėja kilo, kai vieną dieną George’as virino plūdurus vietiniam jachtų klubui. Ketindamas suvirinti dvi plūduro puses pagalvojo: kodėl apatinės pusės nepanaudojus kepimo dubeniui, o viršutinę pusę – dangčiui? George‘as pridėjo rankeną, tris kojas ir nusivežė namo šį tuo metu keistai atrodantį daiktą išbandyti.
Istorija pasakoja, kad kai George’as pirmą kartą bandė savo prototipą, jis neveikė taip gerai, kaip tikėtasi. Kad ir kaip George’as stengėsi, liepsna vis užgesdavo. Kaimynė, žvelgianti per tvorą, pasiūlė pradurti porą skylių, kad ugnis gautų deguonies. George’as patarimo paklausė ir liepsna užsidegė. Naujoji kepsninė veikė.
Naujasis kepsninės dizainas išsprendė visus vartotojų galvos skausmus šeštajame dešimtmetyje. Uždara kupolo forma suteikdavo kepsniams dūmo skonio ir suteikė geresnę šilumos kontrolę kepant maistą. Dangtis suteikė galimybę lengvai išimti žarijas baigus gaminti ir neleido kepsninėms prisipildyti vandens. Dėl savo formos Weber kepsninė netgi gavo Sputnik pravardę.
Iš pradžių, reklamuodami kepsninę, “Weber-Stephen products” teigdavo, kad jų grilius pranašesnis prieš visus kitus dėl apvalios formos – tai leidžia tolygiai pasiskirstyti karščiui. Deja, po keletos testavimo metų to įrodyti nepavyko – karščio pasiskirstymui kepsninės forma įtakos neturi, juo labiau, kad ir dabartinės mūsų orkaitės yra kvadratinės.
1950-ųjų viduryje, George’o tėvas liepė jam pasirinkti – ar jis toliau dirba metalo gamykloje, ar pardavinėja savo grilius. Neturėdamas didelio finansinio užnugario, George’as nusprendė pradėti savo verslą. Po keletos sėkmingų metų George’as grįžo, išpirko tėvo partnerius ir pervadino įmonę į Weber-Stephen, palikdamas Weber tuo atveju, jei kepsninių verslas nepasisektų. To niekada neprireikė – verslas sekėsi puikiai, o Weber tapo pasaulyje žinomu prekiniu ženklu.
Palikite komentarą Cancel Reply